Apie Juodkrantę

Juodkrantės ir „Vilos Floros“ istorijos fragmentai

„Vila Flora“ – istorinis Juodkrantės pastatas, pastatytas dar XIX a. pabaigoje. Kokiu laiku ir kokioje aplinkoje buvo pastatyta „Vila flora“, ir šiandien džiuginanti Juodkrantės poilsiautojus? Istoriniuose šaltiniuose galima rasti informacijos apie laiką, kai „Vila Flora“ šventė pirmąsias įkurtuves, sutampantį su Juodkrantės, kaip kurorto, gimimu.

Susižavėjimas – ir prieš 200 metų

Poilsiavimas prie jūros XIX amžiuje Baltijos jūros regione tapo tarptautiniu fenomenu. Maži žvejų kaimeliai Baltijos pajūryje labiausiai dėl tobulesnio susisiekimo virto garsiais kurortais. Šiuose kurortuose buvo panaši „poilsio kultūra“: pasivaikščiojimai promenada, koncertai, išvykos į šalia esančius miestelius, sportas ir pan. XIX–XX amžių sandūroje kurortinės vietovės nuo Riugeno salos (Vokietija) iki Rygos įlankos pasižymėjo panašiu kurortinio gyvenimo ir architektūros stiliumi.

Keliautojas Wilhelmas von Humboldtas dar 1809 metais palygino Kuršių neriją su Italijos ar Ispanijos gamtos impresija. Šie žodžiai tik po šimtmečio, XX amžiuje tapo neatskiriama Kuršių nerijos – kurortinės vietovės reklamos dalimi, o XIX amžiaus pirmoje pusėje dauguma keliavusiųjų per Kuršių neriją aprašė ją kaip atkampiausią ir liūdniausią žemės kampelį, kokį tik galima įsivaizduoti ar tiesiog įvardijo ją kaip dykumą. Kitaip į Kuršių neriją žvelgė XIX amžiaus antroje pusėje apie ją rašę Liudwigas Passargė, Otto Glagau ir kiti.

XIX amžiaus viduryje labai įtaigiai Kuršių nerijos kraštovaizdį aprašė teisininkas, rašytojas, vertėjas L.Passargė (1825–1912): „ Rugpjūčio saulės spinduliai žėravo ant keliautojo ir jo bėrių, kurie valandų valandas risnojo pro nesuskaičiuojamas marių pakrantės įlankėles ir vingius. Kairėje į dangų kilo baltos saulėje švytinčios kopos, dešinėje tęsėsi neaprėpiamos mėlynai pilkos marios, kurių lygų veidrodinį paviršių vietomis nušviesdavo ypatinga šviesa ar sutrikdydavo žaidžianti į orą pašokusi žuvis arba tolumoje lėtai su nukarusia bure be garso slystantis vėtrunge papuoštas kurėnas. “

Šis kelionių reportažas skatino jį skaičiusius pamatyti savito grožio kraštovaizdį – Kuršių neriją. Tačiau tokio pobūdžio „agitacija“ nebuvo svarbiausia prielaida dideliems pokyčiams, kurie įvyko Kuršių nerijos žvejų kaimeliams transformuojantis į kurortus XIX amžiaus antrojoje pusėje.

Į Juodkrantę - garlaiviais

XIX amžiaus Europoje prasidėjęs industrializavimas, urbanizavimas ir modernizavimas, Vokietijoje vykęs itin sparčiais tempais, labai pakeitė realią gamtą ir jos suvokimą, kuri dabar buvo pasisavinama didesnės gyventojų grupės. Gamta smarkiai ir ištisai buvo naikinama, tačiau tokiu pat sparčiu tempu ji buvo atrandama estetiniu požiūriu, tapdama turistų tikslu. Tuomet Vokietijos imperijai priklausė ir Kuršių nerija.

Viena iš svarbių Vokietijos industrializacijos išdavų, turėjusių didelės įtakos Kuršių nerijos kurortų atsiradimui buvo transporto infrastruktūros plėtra: naujų kelių tiesimas Rytų Prūsijoje, garlaivių linijų atsiradimas Kuršių mariose ir geležinkelių tinklo tankumas. 1853 metais pradėjo veikti vadinamas Rytų Geležinkelis (Ostbahn) sujungęs Kenigsbergą su Berlynu, o 1875 metais geležinkelis pasiekė ir Klaipėdą. Keliaujantiems iš Kenigsbergo į Kuršių neriją svarbi buvo 1885 metais nutiesta geležinkelio atšaka iki pajūrio kurorto Kranto, nes iš čia buvo vienintelis būdas nukakti į Kuršių neriją – garlaiviu. Reguliarūs garlaivių reisai iš Cranzbeeko prieplaukos į Klaipėdą, sustojant Juodkrantėje, ar, pagal pageidavimą, prie kitų žvejų kaimų, prasidėjo 1858 metais. Pirmiausiai buvo pastatyta prieplauka Juodkrantėje - 1891 metais, po to Nidoje 1904-aisiais. K ol nebuvo prieplaukos, Juodkrantės kurorto svečiai patirdavo nemažai nepatogumų ypač vėjuotu oru, nes iš garlaivio tekdavo perlipti į valtį ir taip pasiekti krantą.

Tuo tarpu kelionės garlaiviu į Kuršių nerijos kurortus buvo labai smagios ir palikdavo neišdildomus įspūdžius: kopų kraštovaizdį paįvairindavo žvejų kaimelių kontūrai, o šis vaizdas kisdavo priklausomai nuo apšvietimo, nes garlaivis anksti ryte išplaukdavo į Klaipėdą iš Kranto (Cranz) ir grįždavo vakare. Plaukdami garlaiviu, keleiviai septynias valandas gėrėjosi įspūdingu nerijos siluetu ir kitoje marių pusėje nusidriekusia žalia žemumos kranto linija.

Tuomet laivui išplaukus iš Klaipėdos Kuršių nerijos kraštovaizdžio dominantė – kopos apsodinto jaunomis kalnapušėmis – nekito iki pat Juodkrantės, kur iškildavo sengirė su gintaro įlanka (XX amžiaus pabaigoje šio kontrasto neliko dėl užaugusių želdinių), o laivui atsišvartavus nuo Juodkrantės prieplaukos žvilgsnį prikaustydavo maži žvejų nameliai, kai kur tarp jų įsiterpę viešbučiai, nedidelė raudonų plytų bažnytėlė prigludusi prie tamsaus Ievos kalno ir visa tai ryto saulės spindulių nutvieksta atrodė lyg „nuostabus paveikslas“.

Šokdavo skambant Štrausui

Garlaiviai plukdę vasarotojus į Kuršių nerijos kurortus įkūnijo ne tik svarbiausius industrinės epochos bruožus – technologiniai išradimai, socialinis mobilumas, bet ir viduriniojo sluoksnio - buržua skonį belle epoque (pranz. – puikioji epocha) dvasioje. Šio skonio išraiška akivaizdi 1905 metais išspausdintame garlaivio Cranz, kuris plaukė kasdien sezono metu iš Klaipėdos į Krantą, reklaminiame skelbime. Jame išryškintu šriftu pažymėti „naujų laikų komforto“ akcentai: salonas – restoranas dengtame denyje, I klasės kajutės skirtos ponams ir damoms bei „Table d‘hote 1 val. po pietų“ (kompleksiniai pietūs). Beje. „table d’hote“ garsėjo dauguma garlaivių plaukiojusių Kuršių mariomis, o ši tradicija peržengė belle epoque laikmečio ribas: tarpukaryje motorlaivis Kurisches Haff – Kuršių marės taip pat garsėjo puikiu restoranu.

Belle epoque dvasia ryški ir didžiausio tuo laiku kurorto Kuršių nerijoje - Juodkrantės – pramogų terminologijoje: Bade comite (Kurorto valdyba), Soiree (koncertai ir teatralizuoti pasirodymai), Reunion (šokių vakarai kurorto svečiams). Pastaroji pasilinksminimo forma buvo itin mėgstama jaunimo, o šokių sale virsdavo „Kurische Hof“ viešbučio restorano didžiulė salė, grojant orkestrui iš Klaipėdos, dažniausiai Štrauso melodijas. Įdomu, jog Reunion turėjo fiksuotą pabaigą – visada 23 val., nes orkestras išplaukdavo į Klaipėdą su paskutiniu garlaiviu (23 val. 30 min.).

Per sekmadienį - 1500 svečių

Prieš I Pasaulinį karą Kuršių mariose jau vyko labai intensyvus susisiekimas garlaiviais: 1913 metais tam tikromis svaitės dienomis švartavosi net aštuoni garlaiviai plaukiantys į Klaipėdą. Kuršių nerijos kurortus lengvai galėjo pasiekti ne tik Klaipėdos krašto gyventojai, bet ir Nemuno deltos bei Tilžės apylinkių, priklausiusių Vokietijai, žmonės. Šią tendenciją atspindėjo ir spaudos pranešimai: 1929 metais per vieną rugpjūčio sekmadienį į Juodkrantę atplaukė aštuoni garlaiviai, kuriais atvyko iš Klaipėdos, Tilžės, Kaukėnų, Šilutės, Rusnės 1 500 žmonių, o viso 1929-ųjų metų vasaros sezono žymiai išaugusį vasarotojų ir ekskursijų skaičių lėmė Lietuvos vyriausybės sprendimas supaprastinęs vizų išdavimo Vokietijos piliečiams tvarką (jas buvo galima įsigyti garlaivyje).

Pirmieji poilsiautojai čia pasirodė 1840 metais, bet dėl elementaraus komforto stokojančio žvejų kaimelio gyvenimo sąlygų, matyt dar ilgai nebūtų buvę kalbos apie Juodkrantės kurortą tikrąja ta žodžio prasme jei čia ne būtų prasidėjusi gintaro gavyba ir jei 1860 metais viešbučių verslą išmanantis žmogus Eduardas Stellmacheris iš Tilžės nebūtų nupirkęs senąją kaimo smuklę ir čia įrengęs viešbutį „Kurischer Hof“. Akivaizdu, jog investicijai toli nuo Tilžės esančiame žvejų kaime, kuriai ryžosi E. Stellmacheris, neabejotinai reikėjo drąsos ir ko gero to „nekalto pasitikėjimo savimi“ taip būdingo industrinei epochai.

Gintaro kasėjus stebino archaika

Kitą tos epochos bruožą – „tikėjimo pažanga“ Juodkrantės kontekste galime sieti su „Stantien&Becker“ gintaro gavybos firmos veiklos pradžia. Jau nuo 1855 metų sklido žinios apie ties Juodkrante gilinant marių farvaterį aptinkamą nemažą kiekį gintaro, todėl „Stantien&Becker“ kontraktas su valstybe, kuris buvo sudarytas 1862 sausio 5 d. įpareigojo firmą atlikti marių farvaterio gilinimo darbus, suteikė teisę kasti gintarą ir jį realizuoti. Visi atvykusieji ir įdėmiai stebėję archainį vietos žvejų gyvenimo būdą, akcentavo etnografinės tradicijos įvairius aspektus, stipriai išsiskiriančius iš to laikmečio civilizacijos standartų. Vienas iš labiausių krentančių atvykėliams į akis specifinių Kuršių nerijos gyventojų įpročių buvo varnų gaudymas ir jų naudojimas maistui. Be to, varnų plunksnas jie naudojo čiužiniams prikimšti ir jomis prekiavo ypač vietovėse, kur būdavo auginama mažiau žąsų.

„Stantien&Becker“ firmos atėjimas į Juodkrantę ir tuo pačiu metu prasidėjęs kurorto augimas sąlygojo didžiulius socialinius pokyčius mažame žvejų kaime: išaugo gyventojų skaičius, plėtėsi profesinės veiklos spektras ir kita. Abu minėti faktoriai įtraukė nemažą skaičių žvejų ir jų šeimų narių į naują veiklos sferą (gintaro gavybos firmos darbininkai, viešbučių pagalbinis personalas ir kt.), kuri reiškė ir visai kitokią socialinę patirtį nei čia buvo įprasta šimtmečius iki tol.

„Vila Flora“ statytojas tikėjo kurortu

Nesunku įsivaizduoti, jog didžiausią poveikį šia prasme patyrė Juodkrantės žvejų kaimas, kuriame atėjus gintaro gavybos firmai gyveno tik 170 gyventojų, o 1885 metais Juodkrantės gyventojų skaičius pašoko iki 851 (161 namų ūkis), kai tuo metu Nidoje gyveno 686 gyventojai (122 namų ūkiai). Taigi, XIX amžiaus paskutiniam ketvirtyje Juodkrantė buvo didžiausia gyvenvietė Kuršių nerijoje. Tai atsispindi ir amžininkų prisiminimuose: prasidėjus gintaro gavybai į Juodkrantę atvyko daug darbininkų ir tarnautojų, pagerėjo susisiekimas mariomis, atsirado daugiau svečių namų ir „tikrai gražių vilų šiaurinėje kaimo dalyje“.

Vieną iš jų - stilingą vilą „Flora“ pastatė firmos vadovas Moritzas Beckeris. Jis taip pat skyrė didelę dalį lėšų prieplaukos statybai, sustiprindamas tikėjimą kurorto perspektyva. Juodkrantėje kurį laiką veikė net dvi mokyklos, nes gintaro kasėjų gyvenvietė (Baggercolonie) turėjo savo mokyklą 1889-1891 metais. Be to, firmos kvietimu 1885 metais atvyko pirmasis nuolat Juodkrantėje dirbęs gydytojas. Juodkrantės vystymosi dinamika per šimtmetį buvo tikrai įspūdinga: XVIII amžiaus antrojoje pusėje Juodkrantėje tebuvo smuklė - pašto stotis, mokykla ir 9 žvejų namai.

Tokio didelio pramonės objekto veikla darė įtaką ir kraštovaizdžiui ties Juodkrante, nes didelis iškasamo iš marių dugno grunto kiekis, kuris, perkošus gintaringąją jo dalį, tapdavo beverčiu balastu (smėlis, dumblas), buvo išpilamas pakrantėje taip „priauginant“ nerijos krantus. Tokiu būdu per tris firmos veiklos dešimtmečius ties Juodkrante buvo suformuota 30 ha žemės plotas, o tai reiškia, jog vietomis pakrantė praplatėjo iki 50 metrų. Be to, firma išsemtą smėlį panaudojo pilti dviems didelėms damboms nuo kranto į marias taip suformuodama žiemos uostą žemkasėms, kuriuo naudojosi ir kiti laivai.

O vietos gyventojai, pastebėję, jog šis gruntas turintis dumblo priemaišų labai tinkamas bulvių auginimui, savo smėlėtus sklypus pavertė agrokultūros salomis šalia namų.

Firmos „Stantien&Becker“ veiklos Juodkrantėje pabaigoje čia jau šurmuliavo intensyvus kurortinis gyvenimas kas vasarą priviliojantis kelis tūkstančius vasarotojų (1909 m. – 3 096, 1918 m. - 3771) neskaitant savaitgalio iškylautojų.

Surinko gintaro lobį

Apie firmos „Stantien&Becker“ veiklos įtaką galima kalbėti daugeliu aspektų, taip pat ir reklamos kontekste, nes įžvalgi gintaro gavybos firmos vadyba išgarsino pasaulyje ne tik pačią firmą, bet ir Juodkrantę tuo metu vadintą Schwarzort. Firma pardavinėjo gintarą ir jo dirbinius ne tik Europoje, bet ir į tolimus kraštus - Persiją, Armėniją, Turkiją. Firmos agentai dirbo Konstantinopolyje, Kalkutoje, Honkonge, Bombėjuje, Mechike ir kt., o tai užtikrino galimybę parduoti gintarą be tarpininkų ir gauti didesnį pelną.

Įdomu, kad plėtodama gamybinę veiklą „Stantien&Becker“ firma peržengė Rytų Prūsijos ribas, o tai reiškia ir valstybinę Prūsijos (nuo 1871 m. - Vokietijos) sieną, įkurdama gintaro apdirbimo fabriką Palangoje bei jo filialą Kretingoje Rusijos imperijos teritorijoje, kur buvo gaminami karoliai iš gintaro bei kandikliai cigarams rūkyti.

Nuo pat veiklos pradžios buvo renkama ir įspūdingų radinių kolekcija (dideli ar įdomios formos gintaro gabalai, gintaras su inkliuzais ir t. t.). Ypatingą vietą šioje kolekcijoje užėmė taip vadinamas Juodkrantės gintaro lobis, t. y. akmens amžiaus papuošalų iš gintaro rinkinys. „Stantien&Becker“ firmos gintaro kolekcija buvo eksponuojama Berlyne, St.Peterburge, St. Luise, Čikagoje, Londone (81). Tai buvo ir puiki reklama besivystančiam kurortui.

Reklamavo aukščiausias kopas pasaulyje

Plačiąja prasme kalbant apie reklamą XIX–XX amžių sandūroje, kai į Kuršių neriją garlaiviai atplukdydavo per sezoną ne vieną tūkstantį poilsiautojų, dominuojantys buvo du momentai – kraštovaizdžio unikalumas ir istorinės raidos akcentai. Suvokimas, jog kraštovaizdis yra labai svarbi kurorto plėtros sąlyga akivaizdus nuo pat pirmojo kurorto Kuršių nerijoje – Juodkrantės raidos pradžios, nes jau per pirmus kelis jo gyvavimo dešimtmečius buvo daug nuveikta, kuriant kurorto infrastruktūrą išradingai pritaikytą kraštovaizdžio privalumams išryškinti.

Ryškus pavyzdys iliustruojantis racionalumo ir estetikos suderinamumą plėtojant kurorto infrastruktūrą – nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, atvėrę sengirės ties Juodkrante, kuri atsilaikė prieš keliaujančio smėlio atakas, kraštovaizdžio grožį. Poilsiautojai ypač pamėgo XIX amžiaus pabaigoje įrengtą didžiąją promenadą, kuri tęsėsi nuo viešbučių kvartalo per kopagūbrio, tuomet ką tik apsodinto medeliais, paviršių iki jo aukščiausios vietos (60 metrų virš jūros lygio iškilusios kopos) miške „Blocksbergo“ ir baigėsi išėjimu į pamarį, kur dar kurį laiką galima buvo stebėti „Stantien&Becker“ firmos veiklą.

Ryškus modernaus kurorto akcentas Juodkrantėje atsirado 1905 m. pastačius puošnios architektūros poilsio kompleksą su gydomosiomis vandens, angliarūkštės ir purvo voniomis – Luisenbad. Šis patrauklus gydyklų kompleksas tapo savotiška vizitine kortele Juodkrantės kurortui ir svarbiu reklamos akcentu įvairiuose leidiniuose. Tai paliudija Juodkrantės kurorto valdybos vieno iš reklaminių skelbimų tekstas (1910 m.): „Juodkrantė – unikalaus klimato kurortas, įsikūręs senu spygliuočių mišku apaugusių kopų (aukščiausių pasaulyje) pašonėje. Kas savaitę vyksta koncertai – siūlomos gydomosios vonios bei prieinamos viešbučių ir pensionų kainos“. Čia neišvengta neretai reklamų praktikoje pasitaikančio perdėjimo (aukščiausios kopos pasaulyje!), bet kartu labai taikliai akcentuoti pagrindiniai kurorto privalumai ir pirmiausiai – kraštovaizdis. Kai kurių viešbučių ir vilų pavadinimai akcentavo Kuršių nerijos kraštovaizdį - Villa Waldfrieden (miško ramybė), Villa Flora - augmenijos elementus, viešbutis Nordische Linaä (šiaurės linėja) Nidoje ar viešbutis Zur Eich (prie ąžuolo) Juodkrantėje, kurio pavadinimo motyvacija – prie įėjimo augę du įspūdingi ąžuolai išliko iki šiol.

Taigi ryškiausias Kuršių nerijos etninis elementas – žvejų kuršininkų tradicija nuo pat kurortų užuomazgos buvo įtraukta į naujos verslo šakos – poilsio ir turizmo plėtros vadybą, todėl reklaminiuose skelbimuose taip pat buvo daug istorinių ir etnografinių akcentų, nepraleidžiant progos pabrėžti, jog tai seniausias viešbutis: Karalienės Luisės viešbučio reklamoje buvo įrašyta ne tik privilegijos išdavimo data 1529 m., bet taip pat frazė, jog šis viešbutis „turi istorines ištakas“.

XIX amžiaus antroje pusėje geromis manieromis pasiturinčioms šeimoms tapo važiavimas į kurortus.

Parengta pagal Doc. dr. Nijolės Strakauskaitės straipsnį „Kuršių nerijos kurortai ir industrinė epocha“